Vaikystėje sportas man buvo šventa. Rungtynių laukdavau kaip Kalėdų – su jauduliu, viltimi, tikėdamasis stebuklo. Krepšinis? Dievinau. Futbolas? Susižavėjimas nuo pirmo kamuolio spyriu. Tais laikais, atrodo, viskas buvo paprasčiau – palaikai komandą, gyveni pergalėmis ir pralaimėjimais, užjauti sportininkus. Ir galvoji: jie čia dėl mūsų. Dėl garbės, dėl šlovės, dėl savo šalies.

Bet kuo vyresnis tampi, tuo labiau pradedi įžvelgti tai, kas vaikystėje likdavo nematoma – didžiulę, gerai sustyguotą verslo mašiną už kiekvienos sporto šakos. Ir tada neišvengiamai kyla klausimas – ar sportas dar vis tas pats?

Kai aistra užleidžia vietą rinkodarai

Pirmą kartą suabejojau, kai mėgstamos komandos marškinėliai per sezoną pasikeitė tris kartus – ir visi jie tapo „riboto leidimo“. Visi gražūs, visi stilingi, bet ar tikrai būtina tiek daug naujų dizainų vien tam, kad sirgaliai tuštintų pinigines?

Paskui pradedi matyti daugiau: žaidėjų perėjimai, kurie atrodo ne kaip strateginiai sprendimai, o kaip mainai tarp korporacijų. Vienas klubas gauna žaidėją, kitas – milijonus. Ir čia jau nebelieka vietos emocijoms – svarbiausia ROI (grąža iš investicijos). Sportininkai tampa prekėmis, jų vertė matuojama ne tik taškais ar įvarčiais, bet ir „Instagram“ sekėjų skaičiumi.

Reklamos, rėmėjai, prekiniai ženklai – sporto aikštėje jų daugiau nei žaidėjų. Taisyklės keičiamos tam, kad būtų daugiau įspūdingų epizodų. Varžybų tvarkaraščiai derinami ne prie žaidėjų fizinio pasiruošimo, o prie „prime time“ laikų televizijose. Net olimpiada tapo miestų prestižo ir milžiniškų biudžetų žaidimu, o ne sporto švente. Nenuostabu, kad kartu su visa šia komercializacija sparčiai auga ir sporto lažybos.

Kaip nesusipainioti tarp pergalės džiaugsmo ir „brand’o“ sėkmės

Ilgai pykau – ant sportininkų, ant klubų, net ant savęs, kad man dar rūpi. Bet paskui supratau – gal ir negalima kaltinti sistemos, kad ji keičiasi. Sportas visada buvo apie emociją, tik dabar tą emociją bando paversti produktu.

Tai, ką galiu padaryti – būti sąmoningas žiūrovas. Neapsigauti rinkodaros triukais. Ne pirkti bilietą tik todėl, kad tai „trendy“, o palaikyti komandą, kuri man artima. Džiaugtis žaidimu, kai jis tikras – net jei vyksta mažame miestelio stadione, o ne tarptautinėje arenoje.

Sportas vis dar turi sielą, bet ją reikia mokėti atpažinti. Ji ne visada šviečia pro neonines reklamas ar naujausius batelius. Kartais ji slepiasi paprastoje akimirkoje – kai gynėjas krenta ant parketo, kad išgelbėtų kamuolį, nors liko tik kelios sekundės ir jau viskas aišku. Taip, tai vis dar verslas – bet jame kartais įvyksta stebuklų, kurie nieko bendro neturi su pinigais.

Ir jei atvirai – man atrodo, kad net milijonierius krepšininkas, įmetęs paskutinę sekundę, bent tą vieną akimirką irgi pamiršta savo kontraktą. Bent jau tikiuosi. Net jei kažkas tuo metu svarsto, ar jam pavyks laimėti per krepšinio lažybas, tas metimas vis tiek išlieka tikras.

O jei jau sportas – tik verslas, tai kodėl aš vis dar šokinėju nuo sofos, kai įmuša įvartį? Gal todėl, kad širdis dar vis žaidžia aikštėje, net kai protas žino, jog tai – futbolo lažybų laikmetis…